Definify.com
Definition 2024
obtenturus
obtenturus
Latin
Participle
obtentūrus m (feminine obtentūra, neuter obtentūrum); first/second declension
- About to/going to hold on to/possess/uphold
Inflection
First/second declension.
| Number | Singular | Plural | |||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Case / Gender | Masculine | Feminine | Neuter | Masculine | Feminine | Neuter | |
| nominative | obtentūrus | obtentūra | obtentūrum | obtentūrī | obtentūrae | obtentūra | |
| genitive | obtentūrī | obtentūrae | obtentūrī | obtentūrōrum | obtentūrārum | obtentūrōrum | |
| dative | obtentūrō | obtentūrō | obtentūrīs | ||||
| accusative | obtentūrum | obtentūram | obtentūrum | obtentūrōs | obtentūrās | obtentūra | |
| ablative | obtentūrō | obtentūrā | obtentūrō | obtentūrīs | |||
| vocative | obtentūre | obtentūra | obtentūrum | obtentūrī | obtentūrae | obtentūra | |